Riteriškumas XXI a. ir kaip susitvarkyti su depresija

Mes gyvename laike ir vietoje, kur visko turime daugiau nei bet kada anksčiau istorijoje. Absoliučiai visko, gal tik išskyrus neigiamus dalykus. Turime kur kas mažiau karo, maro ir bado, o galimybė mirti nuo smurtinės mirties yra mažiausia bet kada istorijoje.

Be abejo, turime daugiau šansų mirti nuo persivalgymo – galimybė mirti nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra išaugusi. Kodėl, tuomet, kažkas norėtų užsirašyti į veiklą, kurioje vieni kitus stengiamės kapoti metaliniais kalavijais? Pažiūrėjus geriau, tai apie ką kalbu, HEMA, konkrečiau kalavijo kovos menai, yra skirti sužeisti arba nužudyti savo oponentą, dažnai kuo greičiau ir pragmatiškiau.
Pasirodo, kad man, to gyvenime kaip tik reikėjo.

Berašant straipsnį, rytoj Lietuvoje oficialiai prasideda karantinas dėl Korona viruso. Aiškiai suprantu, kad „maro“, mano gyvenime, nereikia nei kiek. Badas visai kitas klausimas, nes tarpinis susilaikymas nuo maisto ir ilgesni, reguliarūs tarpai, nevalgant, teigiamai veikia organizmą ir, drįstu sakyti – psichiką.

Lieka karas. Konfliktas, agresija, konfrontacija. Dalykai, kurių mes sėkmingai išvengiame gyvendami šiuolaikiniame pasaulyje, bet ar iš tikro?

Konfrontacija vyksta nuolatos. Sugebėjimas turėti nuomonę reikalauja suvokimo, kad tavo nuomonė gali nepatikti kitiems, o tai yra pirmas pretekstas nuomonių išsiskyrimui, kuris gali vesti į tiesioginė konfrontaciją tarp žmonių. Kur tai nuves, priklauso nuo situacijos ir jos dalyvių. Mes galime kelti spaudimą, kol viena pusė nusileis ir pasiduos, galime ieškoti kompromiso, galime, meistriškai susitvarkyti su situacija kažkaip kitaip ir pan.
Kur link suku – konflikto, šiais laikais, yra daug daugiau nei esame linkę sau pripažinti.
Net jei reali situacija tarp dviejų žmonių buvo išspręsta paviršiuje, tai nereiškia, kad vidinis konfliktas buvo užgesintas. Dažnai, toks konfliktas lieka, kitai pusei net nežinant, kad tai egzistuoja!

Kitas motyvas yra agresija. Vėl, tai gali manifestuotis labai plačiai. Siūlau agresiją matyti laipsniškoje tiesėje, kuri semia iš tos pačios energijos baseino. Tam tikras susijaudinimas ir aktyvumas jau yra kažkiek įkrauta reakcija. Kylant intensyvumui, kažkur manifestuojasi ir agresijos jausmas, kuris yra glaudžiai susijęs su kitais jausmais kaip baimė ir pavydas.
Apsimesti, kad esame visiškai civilizuoti ir savo giliausiose kertelėse niekad nejaučiame agresijos užuominų yra melas sau.

Grįžtant prie tų svarstyklių, straipsnio pradžioje. Tai, ko mes, šiais laikais, turime mažiau nei anksčiau yra atvirumas sau ir pasauliui. Mes esame išdresuoti paslėpti savo tikrus jausmus. Toks slapukavimas, ilgainiui, tampa susijęs su visomis įmanomomis vidinėmis ir išorinėmis problemomis.
Karlas Jungas kalbėjo apie šešėlio ir personos dinamiką, apie kurią plačiau parašysiu ateityje. Tačiau, sugebėjimas pastebėti ir priimti savo šešėlines puses, šiuo atveju, agresiją, yra būtinas siekiant psichinės gerovės ir vidinio balanso. Tai kur gi tas riteriškumas?

Nuo to laiko, kai pradėjau užsiiminėti Istoriniais Europos kovos menais, gavau legalią veiklą prisiliesti prie savo šešėlinės pusės panaudoti joje slypintį savo žmogišką potencialą. Jungas rašė, kad šešėlyje tūno labai dideli energijos ir milžiniško potencialo klodai. Tie, kurie sugeba integruoti savo šešėlį, pradeda jausti stiprias motyvacijas, įkvėpimą ir jėgas gyventi. Šešėlio integravimas yra kompleksiška veikla, neturinti pabaigos, nes viso šešėlio integruoti net neįmanoma. Juolab, kad tai yra sudėtingas procesas, kuriam nėra jokių aiškių instrukcijų.
Šešėlio integravimas yra, dalinai, tai apie ką kalba rytų filosofijos ir principai kaip: „meilė sau“ ir „savęs priėmimas“. Galų gale, mes visi žmonės ir esame daug labiau panašūs nei skirtingi.

Riteriškumas, savo laiku, buvo tam tikras etikos kodeksas, kuris, per laiką, tapo adaptuotas ir plačiajai visuomenei. Galima sakyti, kad riteriškumas buvo prõto-džentelmeniškumas. Kaip ir viskas, kas pamažu tampa savaime suprantama, lieka supaprastina ir lengvai vartojama. Tampa daug lengviau apsimesti, kad kažką praktikuoji, kai tų praktikuotojų yra tiek daug, kad jie net nebežino ką ir kodėl jie praktikuoja.
Todėl, kartais būna nepaprastai įdomu sugrįžti laipsniais atgal ir prisiliesti prie kažko archaiško. Tiek savo sąmonėje, tiek realiose veiklose.

Aš save laikau pakankamai civilizuotu, išsilavinusiu ir mandagiu žmogumi, esu tikras, kad mane artimai pažįstantys gali tai patvirtinti. Kiekvieną dieną aš patiriu situacijų, kurios, manyje, sukelia tam tikro laipsnio agresyvius jausmus. Kartais jaučiu nerimą, kartais baimę, kartais kontepliuoju savo trūkumus. Daug metų, kaip ir dabar, nubraukiu tai ranka ir gyvenu toliau, nes gyventi toliau, nepaisant nieko, yra nuostabu. Tačiau, svarbus aspektas – jausmai, savyje, turi daug energijos. O energija nedingsta, ji arba pakeičia formą arba turi būti perduota. Paprastai sakant – tavo pyktis neišgaruoja, o yra kaupiamas viduje.

Tačiau, dabar, aš turiu ypatingą mechanizmą. Kuomet ateina tinkamas laikas aš turiu legalią galimybę naudoti kovos menus, kurie buvo skirti atimti kitam žmogui gyvybę. Galbūt skamba makabriškai, tačiau taip nėra. Dėka modernių apsaugų, šių kovos menų praktika, yra gana saugus užsiėmimas ir tikrų traumų pasitaiko labai retai. Juolab, kad sužeisti oponentą iš tikrųjų net nėra tavo tikslas. Per šį mechanizmą, aš galiu išleisti per savaites sukauptas energijas iš savęs. Panaudoti jas praktiškai, persijungti į savo šešėlinę pusę ir leisti jai veikti, gyventi, būti naudingai.

Ir tai, koks jausmas, apima abu kovotojus po kovos tiesiog neįmanoma apsakyti tam, kuris to nėra patyręs. Tai brolybė, draugystė, pagarba, tai toks didelis dėkingumas, už galimybę ir veiklą, kuri ką tik dėjosi aikštėje, kad net sunku apsakyti.
Istorinis fechtavimas yra veikla, kuri leidžia man eiti asmeninės individuacijos link.

daugiau pokalbių į temą

komentarai

avatar
  Prenumeruoti  
Pranešti

gauk naujausius podcastus

temos