It’s lonely at the top

Viršuje yra vieniša. Tai frazė, kuri nuskamba iš daug pasiekusių žmonių lupų.
Jei ketini kilti aukštai, – kad ir ką tau tai reikštų – tai skamba kaip perspėjimas.

Mintis, kad viršuje yra vieniša man rezonuoja, nes jau dabar matau kokią kainą turi mano užsibrėžti tikslai. Dalis tos kainos yra daug darbo valandų leidžiamų erdvėje kurioje pats savęs gerai nesuprantu.

Būti suprastam yra žmogiškas poreikis

Tai, kad tave supranta ir priima tokį koks esi yra pasiutusiai geras jausmas. Supratumas būna meilėje tarp artimų žmonių. Kai žinai jog tave priima su visais tavo nešlifuotais kampais ir keistenybėmis.
Dar supratimas būna, kai tampi viešai pripažintas savo pasirinktoje srityje.

Priešingai viskam, kai tavęs nesupranta – jautiesi vienišas. Niekas nežino kaip jautiesi iš tikrųjų, niekas nekreipia į tave dėmesio, niekas nevertina to kas tau atrodo svarbiausia.

Jei poreikis būti suprastam yra toks žmogiškas ir trokštamas, tai kodėl kažkas savo sąmoningomis pastangomis gali eiti prieš savo poreikį būti suprastam?

Joseph Cambel apibūdina tai kaip herojaus kelionę

Gyvenimas dažnai būna lyginamas su kelione, o kelionės metu gali nutikti bet kas.
„Bet kas“ yra nenuspėjamas kintamasis, apie kurį geriau pamąsčius pamatai, kad jis kelia baimę, nes išjudina tai kas gyvenime yra stabilu.

Kaip žmonės, mes norime stabilumo. Gyvenime stengiamės suprasti aplink mus vykstančius fenomenus, juos paaiškinti, užrašyti ir paskelbti nekintamais. Tai priežastis kodėl taip ilgai užtrunka priimt modernaus mokslo įrodymus, kurie yra akivaizdžiai teisingi. Perrašyti vadovėlį yra nepaprastai skausminga ir taip sunku jog žmonės geriau apsimes, kad dalykai yra tokie kokie yra nei pažvelgs tiesai į akis.

Mes, kaip žmonės, labai sunkiai keičiame savo nuomonę. Sąmonė veikia lygindama dalykus tarpusavyje. Kuo daugiau kartų kažkas yra kartojama, tuo labiau tai tampa neginčijama tiesa. Pavyzdžiui, tiesa, kad visos gulbės yra baltos… Iki kol taip nebėra.

Nors mąstome, kad esame racionalios būtybės, išties mus valdo emocijos. Juk visi žino, kad sportuoti ir valgyti daržoves yra sveika. Bet brokolių pardavimai nekyla.

Mutantai

Ir maždaug ties čia prasideda kažkokia kolektyvinė šizofrenija.

Prieš vėją nepamyši – kas nerizikuoja tas negeriria šampano.
Viltis durnių motina – viltis miršta paskutinė.

• Žmonės labai dažnai nori išspręsti savo problemas, tačiau nedrįsta pajudinti pirštų.
• Tėvai džiaugiasi kai vaikas nupaišo negrabią abstrakciją ant popieriaus, tačiau pyksta kai jis padaro tą patį ant sienos.

Viena išeitis yra atsitraukti nuo visko kas dedasi aplink ir dešimtmečiams užsidaryti savo kūrybiniame ETERYJE

Eteris turi daug reikšmių, tačiau šio straipsnio kontekste sutarkim, kad eteriu aš vadinu įsivaizduojamą erdvę ir joje praleistą laiką. Toje erdvėje egzistuoja mintys ir jausmai , o į šį eterį žmogus pakliūna intensyvaus mąstymo metu.

Tačiau eteris yra nepažįstama, gili ir sudėtinga naviguoti erdvė. Kad ten pakliūtum turi atsisakyti to kas yra stabilu ir sukelia saugumo jausmo iliuziją.
Bet tik iš eterio parsinešti kažką unikalaus, tai kas dar nėra įmanoma.

Kad dalykai taptų įmanomi reikia atsisakyti visko kas juos įžemina. Reikia nustoti tikėti kuo tikėjai iki šiol. Sukurdamas abejonę savo prote padedi save į nepatogią poziciją nes aplink pradeda tirpti tai, kaip tu supranti pasaulį.

Ten kur viskas įmanoma nėra jokių garantijų. Tu nežinai kas yra tikra ir kas ne. Nežinai kas yra nauja, kas yra naudinga, nežinai kaip tai turi atrodyti ir išvis nustoji žinoti kas yra tai ką tu stengiesi sukurti.

Tu gali nustoti suprasti kodėl atėjai į eterį ir nustoti žinoti kas ir kodėl tu išviso esi.

Eterį savo prote, randu kažkur tarp sąmonės ir pasąmonės. Tai kūrybinio proceso poligonas, kur testuoju idėjas. Vienu metu eteris gali būti tuštuma, o kitu giga informacijos mega greitkelis.
Vienas iš unikalių proto fenomenų vykstančių eteryje yra sugebėjimas mąstyti apie dvi viena kitai prieštaraujančias idėjas, tačiau nevertinti nei vienos iš jų kaip teisingos arba klaidingos. Toks nevertinimo sugebėjimas yra priešingas žmogiškam mąstymo modeliui, nes mes paprastai mąstome kategorijomis ir analogijomis.

Tėkmės būsena yra instrumentas, kuriuo naudojantis gali išreikšti tai kas vyksta eteryje į realų pasaulį. Muzikavimas, rašymas, kova, pasirodymas – viskas kas mus žavi – yra veiklos atliekamos tėkmėje.

Kūrėjas, turi pažaboti savo protą, kad šis neišprotėtų gyvendamas eteryje ilgus ir labai ilgus laiko tarpus. Nes tokioje būsenoje nežinai ar tai ką kuri yra absoliutus šlamštas ar pasaulį pakeisiantis dalykas.

Todėl, viskas ką parašiau aukščiau yra gryna tiesa.
Arba visiška nesąmonė.

Po kūrybinį eterį lengviau klajoti kai turi daug energijos. Todėl sveika kartais pailsėti nuo savo veiklų ir minčių. Pasimėgauti paprastais dalykais gyvenime. Kitaip sakant – pailsėti. Viskas vien tam, kad kupinas jėgų galėtum vėl nerti gilyn į eterį.

Tačiau kartais tampa neišvengiama, kai eteris plečiasi ir apima visą tavo gyvenimą. Tuomet kur pasisuksi – ten pradedi matyti galimybes, idėjas, kurios traukia sugrįžti atgal į eterį. Arba gali susidėlioti gyvenimą taip, kad savo eteryje gyventum visą laiką. Kad eteris apimtų visas 24 tavo gyvenimo valandas.

Jei dažnai ir ilgai gyveni eteryje naudinga susitaikyti su tuo, kad tave sunkiai supras.

Tavęs nepradės suprasti tol, kol pats savęs nesuprasi. O tai nutiks greičiausiai tik tada, kai ant stalo padėsi apčiuopiamus rezultatus.
Ir tai dar ne garantija. Kartais žmonių pasiekimus, genialumą ir jų idėjų potencialą įvertina tik po jų mirties.

Viršuje (eteryje) yra vieniša.

Karts nuo karto sutinki žmonių, su kuriais kalbant ir bežiūrint į akis supranti jog tave pradeda suprasti.
Jei nepaskęsi savo mintyse galvodamas: „ką čia dar protingo pasakyti“ gali pastebėti, kad už to dėmesio, atkreipto į tave, slepiasi kažkas įdomaus.

Tas dėmesys nesiblaško nuo vieno telefono birbtelėjimo prie kitos blizgančios nesąmonės kampe. O nutilus pokalbiui, kitas žmogus nesistengia užpildyti tylos ir nemėgina dabar pat išspręsti visų tavo gyvenimiškų problemų savo patarimais.

Ar už TO žmogaus akių plyti atskiras, tau nepažįstamas, bet tuo pačiu panašus eteris?

Supratime tu nelygini kito žmogaus su savimi, neklausi savęs ar jis/ji yra geresni už tave. Tu nevertino jo kelionių eteryje pagal blogai/gerai skalę.

Supratimo metu tu klausi savęs ar tu esi panašus į mane?
Tu klausi ar savo eteryje aš matau panašius dalykus kuriuos tu matai saviškiame.

Pasiutusiai geras jausmas. Bet pasitaiko pasiutusiai retai. Kuo subtilesnis eteris, tuo mažiau kosmonautų drįsta klajoti po tą erdvę. Nėra kito žmogaus pasaulyje kuris būtų kaip tu. Niekas negalės suvokti tavęs iki galo. Kuo gilesnis tavo eteris ir kuo daugiau laiko ten būni, tuo aukštesni bus tavo sugebėjimai, tuo mažiau žmonių turės panašų eterį.

Tai pasirinkimas būti viršuje, būti vienišam ir mokėti šią kainą manais į galimybę leisti laiką eteryje. Tačiau gyvenimas eteryje palieka savo pėdsaką, todėl kitus kosmonautus psichonautus atpažinti nėra sunku.

Kokybiška komunikacija yra – PIRMIAUSIA – signalo priėmimas 

Girdėjimas.

Gyventi eteryje padeda dėkingumas. Todėl esu dėkingas už savo eterį ir visas buvusias, esamas ir būsimas valandas ten.
Ištransliuoti tai ką sukuri eteryje irgi padeda. Nors kartais gali pasirodyti jog siunti nerišlų signalą į tuštumą, kurioje net aidas neegzistuoja, negali nuspėti į kieno radarą pataikysi. Kas išgirs.

Linkiu tau stiprybės ir drąsos klajojant po savo eterį. Mojuoju ranka pro iliuminatorių.

avatar
  Prenumeruoti  
naujausius seniausius
Pranešti
Ruta
Svečias
Ruta

dėkui! kaip aš susitvarkau? savęs konsultavimu – raštu bei balsu. ką išmokau? “identitetas yra vienas iš įrankių, kuriuos mes, žmonės, susigalvojome sau pralinksminti. o žaismingumas padeda nešioti įvairias kepures ir žaisti su eteriu, kaip su įrankiu kūrybai,” ~ aš.