Pradedam nuo populiariausių minties mokyklų:

• Reikia atrasti tikrąjį save. Išsilaisvinti nuo sistemos, visuomenės, pirminės nuodėmės ar šiaip kokių pančių, kurie neleidžia tau būti natūraliu savimi. Šis požiūris leidžia tikėti, kad atmetimo keliu atsisakydamas visko, ko nereikia pasieksi vienokį ar kitokį nušvitimą.

• Reikia susikurti save pačiam. Toks požiūris skatina daug ieškoti, mokytis ir nesitaikstyti su kliūtimis. Tai labiau vakarietiškas požiūris, kuriuo paremta visa asmeninio tobulėjimo industrija.

„Žinok save“ – trečioji, vidurinė, minties mokykla. Kuri nuo seno buvo tarp tų dviejų.

Tu jau esi toks, koks esi. Su savo stiprybėmis ir silpnybėmis. Suvok save kaip unikalų kūrinį, nekritikuodamas to, koks esi, ir netrokšdamas būti kitokiu. Tai ir yra savivoka – objektyvus savęs supratimas.

Kuo ji skiriasi nuo kitų, pirmiau paminėtų dviejų minčių mokyklų? „Žinok save“ idėjų semiasi iš jų abiejų. Savo apribojimų suvokimas netampa pasiteisinimu neveiksnumui. Savo stiprybių suvokimas nupaišo unikalų ir specialiai tau pritaikytą žemėlapį.

Kas, tuomet, yra autentiškumas?

Niekas iki galo dėl to nesutaria, o nesutarimai kyla dėl žmonių pomėgio viską užrašyti ir įrėminti kaip aiškų ir nekintamą faktą, kuris galioja tam kas buvo ir tam kas bus. Panašiai kaip fizikos dėsniai, iki kol jie buvo aprašyti jie vistiek buvo. Bus ir vėliau. Tik, kad nevisai. Pagal aerodinamikos dėsnius bitės iki šiol negali skraidyti.

Autentiškumas yra dar vienas autentiškas žvėris, nes kiekvienam reiškia skirtingus dalykus. 

Todėl naudinga autentiškumą matyti kaip būseną. Sąmonės būseną. Kuri yra priklausoma nuo to laikmečio gyvenimo būdo, žmogaus socialinės padėties ir mokslo, bei filosofijos tendencijų.

Autentiškumas galiu būti panašus į gerą nuotaiką. Kai nejauti nerimo ir baimės. Tai būsena, kai gali nevaržomai išreikšti save.

Nevaržomas savęs išreiškimas per amatą arba kūrybą yra vadinamas saviraiška.

 

Tikra, nuoširdi ir nevaržoma saviraiška sukuria labai malonų jausmą ir tikrą pasitenkinimą gyvenimu.

Kai supranti autentiškumą kaip būseną, pradedi suvokti, jog į tą būseną gali patekti kada tik nori. O kai reikia gali daryti dalykus standartiškai. Juk negali vairuoti automobilio prieš eismą ar valgyti cemento.

Šis straipsnis yra daugiau nei filosofiniai išvedžiojimai. Eigoje aprašyti penki pratimai, kuriuos gali atlikti su rašikliu ant popieriaus ar klaviatūra. Rašymas yra naudinga veikla, nes rašydamas mąstai kitaip – konkrečiau.


Profesija šiandien užima didelę dalį mūsų laiko ir dėmesio. Tačiau svarbiausia ne tai, ką tu darai, o kaip ir kodėl tu tai darai.

Kodėl aš tai darau?

Atsakymas į šį klausimą gali būti asmeninio autentiškumo kelionės pradžia. Kiekvienam skirtingas, bet tuo pačiu ir panašus. Jei surasta priežastis „kodėl“ netenkina – tai ženklas, kad reikia kažką keisti. Tačiau čia nėra gerų ir blogų atsakymų. Viskas yra tiesiog neutrali informacija, kuri padeda geriau suprasti ar tavo kodėl tau teikia džiaugsmą, ar ne.

Ypač naudinga išlavinti įgūdį, kuris leis pastebėti ir įvertinti atskirus momentus savo kasdieniame gyvenime. Tai yra savistaba. Savo veiksmų, emocijų ir minčių pastebėjimas.

Atsakymas į klausimą „Kodėl aš tai darau?“, kaip ir visi kiti atsakymai, nėra fiksuotas. Tai kintanti informacija. Sugebėjimas save stebėti ir daryti išvadas neišvengiamai veda prie kintančių tikslų.

 

Kaip aš tai darau?

Tai, kaip darai bet ką – gali daryti viską. Jei atlieki savo darbą, užduotis ir šiaip viską gyvenime kokybiškai ir nuoširdžiai – tai kelia tiesiog fainus jausmus. Kalbant paprasčiau – naudinga kiekvieną darbą ar smulkmeną daryti teisingai ir sąžiningai.
Jei indus plauni atmestinai ar mėtai šiukšles kur papuola – tai pasako apie tavo įpročius ir asmenybę daug daugiau nei manai. Jei iš ryto snoozini žadintuvą tris kartus, tai parodo, kad gyvenime esi linkęs atidėlioti sunkius dalykus.

Naudinga pastebėti tokias smulkmenas ir panaudoti šiuos įpročius treniruotėms, kurios veda prie geresnių sprendimų kai gyvenime būna išties sunku.


 

 

Kas, išties, mus traukia kituose? Kodėl yra žmonių, šalia kurių norisi būti? Kodėl tam apibūdinti kartais reikia sugalvoti keistus terminus kaip realybės iškreipimo laukas?

Tokie žmonės gyvena išgrynintą autentišką gyvenimą. Todėl bandome imituoti garsenybes ir mus įkvepiančius žmones, kad būtume tokie kaip jie, nes jiems „tai“ veikia.

„Tai“ ir yra asmeninis autentiškumas. Kartais tas mitinis „Tai“ yra gerai matomas, kartais ne.
Kūdikiai mokosi imituodami tėvus, vėliau aplinkinius ir galiausiai mes sekame mados naujienas, interneto hipsterius, dvasinius mokytojus ir visuomenės normas.

Ir su tuo viskas tvarkoje. Tik turėk minty, kad tau nepavyks pasiekti tą patį, ką pasiekė tavo idealai, net idealiai imituojant jų elgesį ir vertybes. Dėl to, kad niekad nematai visos gyvenimo istorijos, iš kurios ir kyla kito žmogaus autentiškumas. Tyler Durden čia buvo neteisus. Mes visi esame gražios, unikalios snaigės. 

Knygoje „Vok kaip menininkas“, Austin Kleon įkvepia drąsiai vogti kitų idėjas. Finale jas vistiek transformuosi ir išleisi per savo kūrybą. Kuo daugiau patirčių ir idėjų turėsi, tuo autentiškesnis bus jų remiksas. Asmenybės kultas nėra blogai. Visos geros idėjos gali būti adresuotos asmenybėms, kurios mus sugundė, padarė įtaką ir įkvėpė savo mintimis.

Senovės epai ir mitai buvo fantaziją kurstantys ir įkvepiantys pasakojimai. Dar daugiau, tai buvo pamokos apie to meto vertybes, skirtos visuomenei. Mituose užkoduota labai daug gyvenimiškos išminties, apie tai detaliai rašė Joseph Cambell. Mitai yra ir dabar, tik jie vadinasi kitaip ir turi didesnį marketinginį biudžetą, daugiau lazerių ir drakonų.

Todėl naudinga susikurti savo asmeninį mitą. Ypač, jei nori būti autentiška asmenybe. Taip padarė visi nuo Alice Cooper iki Mahatma Gandhi. Daug nuveikusių žmonių biografijos yra puikus šaltinis, leidžiantis detaliai studijuoti asmeninius mitus.

Asmeninis mitas gali suteikti įkvėpimo keistis ir suteikti pagrindo, kai gyvenime būna sunku.

„Tu esi tokia pati yranti materija kaip ir visi kiti“. Čia, Tyler Durden, buvo teisus. Tarp visų pasaulio žmonių yra nepalyginamai daugiau panašumų nei skirtumų. Vis tik, tie skirtumai, ir yra (pontecialios) didžiausios tavo stiprybės.

Stiprybės

Didžiausi pasaulio specialistai dirba prie savo stiprybių. Visa kita yra nesvarbu, todėl lieka nuošalyje. 

Steve Jobs visada nešiodavo tokius pat drabužius.
Liucijus Seneka valgė paprasčiausią maistą, nepaisant to, jog buvo turtingas Romos pilietis.

Rašytojai turi redaktorius, muzikantai turi prodiuserius, mokslininkai turi asistentus. Ne dėl to, jog patys kūrėjai nesugebėtų ar nemėgtų atlikti visko nuo A iki Z. Jie tiesiog nenori blaškyti savo dėmesio su jiems nereikšmingomis smulkmenomis. Tik turėk minty, kad tai, kas yra nereikšminga vienam, gali būti labai svarbu kitam.

Kaip atrasti savo stiprybes? Atvirai sakant – nežinau. Kartais tam reikia ištisų metų klaidžiojimo, kol galiausiai viskas susiklijuoja į vieną ir pokšteli idėja, kuri gali pakeisti gyvenimo eigą.
Kartais mes bėgame nuo savo stiprybių. Kartais mūsų didžiausios emocinės traumos gali tapti stiprybėmis. Kartais stiprybės slypi visiškai priešingoje pusėje nuo: „…kodėl negali būti kaip visi ir….“.
Kartais tai dalykai vadinami talentais, kurie atsiranda, rodos, iš niekur.

Asmeniškai, kai gyvenime jaučiuosi pasimetęs mėgstu paklausti savęs dviejų dalykų:

• Kas yra svarbiausia?
• Kas dabar yra svarbu?

Atsakymas į pirmąjį klausimą, man, yra pastovus. Tai artimi žmonės, sveikata ir tikėjimas savimi. Laikui bėgant šie atsakymai gali kiek pakisti, tačiau jie yra stiprūs, kertiniai akmenys mano vertybių sistemoje.

Atsakymai į antrą klausimą keičiasi nuolatos.

Kas šiuo metu yra svarbiausias dalykas ir kodėl aš prie to dabar nedirbu?

Svarbiausias dalykas gali būti dienos darbas, projekto atkarpa, finansinis stabilumas, sprendimas problemai ir pan. Antroji klausimo dalis, kodėl dėl to nieko nedarau, nepalieka vietos pasiteisinimams ir įgalina priimti asmeninę atsakomybę už viską kas dedasi tavo gyvenime.

Aš iki šiol nemoku plaukti, programuoti, dainuoti, šokti ir sąrašą galiu tęsti. Nors racionaliai suprantu, kokį džiaugsmą ir naudą šios veiklos suteikia kitiems – jos nėra mano stiprybės. Todėl jų nėra mano prioritetų sąraše.

Ignoruok arba deleguok savo silpnybes. Kai žinai, kas, išties, yra svarbu, tai tampa pamatu stipriems tikslams.

 

Tikslų kėlimas

Tikras tikslas turi būti paremtas aistra – tai tikslas, kuris dega. Gali pasiekti tokią būseną, kai, dirbdamas prie savo tikslų, naktį nenorėsi eiti miegoti, o ryte kelsiesi dėl to, kad vėl galėtum tęsti darbus. Tikslai ir veiklos, kurios leidžia pasinerti į tėkmės būseną yra labai galingas metodas padaryti kažką tikro ir naudingo.

Nebloga vieta pradėti ieškoti tokių tikslų yra pratimas užrašyti 40 dalykų, kurie šiandien tau yra svarbūs ir/arba tave domina. Bet padaryti tai per dešimt minučių, ne ilgiau. Tuomet ieškok sąsajų tarp šių minčių. Kur kas susiję ir kaip per tas veiklas gali išreikšti save.

Kaip rašiau šiame straipsnyje – motyvacija kyla bedirbant, todėl jos ieškoti neapsimoka. Tačiau čia išlenda dar vienas klausimas į kurį neturiu fiksuoto atsakymo. Kada gyvenime reikia mesti veiklą, kuri neteikia pasitenkinimo, o kada reikia susiimti, nuleisti galvą ir kantriai dirbti?

Manau, kad toks nežinojimo jausmas yra ženklas, kad atėjo laikas stabtelėti ir užsirašyti kas yra svarbu ir kas svarbiausia. Jei veikla veda prie tikslų, o tikslai sutinka su pamatinėmis vertybėmis, gali būti, kad diskomfroto baimė ir nepasitikėjimas savimi veikia kaip stabdžiai. Taip pat, tiesiog turi vertinti darbą, kuris būna sunkus, neįdomus ir varginantis. Tai yra pameistrystės laikas, apie kurį pakalbėsiu šiek tiek vėliau.

Kai randi širdžiai artimą veiklą, kuri teikia pasimėgavimą gyvenimu ir naudą kitiems – viskas pasidaro aišku. Vis tik, tikslai yra laikini, todėl nebijok jų kelti iš naujo ir paleisti senus. Savęs suvokimas yra visą gyvenimą trunkantis procesas, nes nėra nieko pastovesio už nuolatinį kitimą.

Ego yra …

Kažkada su tėvais ruošėmės kažkur išeiti. Kaip jau būna mažiems vaikams, ant savo drabužio turėjau nelabai rimtą dėmę ir sunerimęs pasiskundžiau mamai, kad negaliu tokiais drabužiais eiti į lauką. Mama apie tą dėmę pasakė tai, kas tapo vienu geriausių patarimų, kurį esu girdėjęs: „Durnas nematys – protingas nesakys.“ Genialumas tame, jog, bet kokiu atveju, dėmė nedaro jokios įtakos tam, kaip mane priima žmonės.

Kitų žmonių dėmesys yra tai, dėl ko mes visi labai stipriai varžomės. Pagalvok apie pasakiškai brangias reklamas ir inovatyvias marketingo kampanijas. Pagauti ir išlaikyti žmonių dėmesį XXI a. yra labai sunku.

Todėl tu nesi viso pasaulio dėmesio centre ir niekam nerūpi, kaip tu atrodai.

Empatija – sugebėjimas įsijausti į kito jausmus – yra labai stiprus ir naudingas sugebėjimas. Toks stiprus, jog mes dažnai nemokame jo suvaldyti.

Mes save suvokiame pagal tai, kaip įsivaizduojame, kad mus suvokia kiti. Tačiau negali įlįsti į kito žmogaus suvokimus iš tikro. Dėl to tu save suvoki taip, kaip tu manai, kad tave suvokia kiti, pagal tai, kaip tu suvoki save.

Paprasčiau sakant, tu įsivaizduoji, kad visi kiti mąsto taip, kaip mąstai tu. Kad visiems dėmė ant tavo marškinių yra lygiai tokia pat svarbi, kokia ji yra svarbi tau.

Turiu tave nuliūdinti (arba pradžiuginti)… Niekam nerūpi tavo dėmės. Gali pataupyti savo dėmesį.

 

Tai, kur tu kreipti savo dėmesį, nulemia tavo gyvenimo kokybę

Girdėjai, kad kituose mums labiausiai užkliūna tokios savybės, kurias turime patys? Tokios yra ego žaidimo taisyklės.

Kiekvienas, kuris kritikuoja kitus dėl išvaizdos, gyvenimo būdo, rasės ar pasirinkimų, jaučiasi labai nesaugiai savo asmeniniame gyvenime. Kritika kyla iš vidinių baimių ir nerimo. Todėl garsiai arba tyliai išreikšta kritika yra dėmesio kreipimas į savo vidines dėmes.

Ego yra dėmesio kreipimas į save. Ir jis veikia dviem poliais – kaip man gerai ar kaip man blogai. Anot Tony Robbins, didžiausia žmogaus kentėjimo priežastis ir yra dėmesio kreipimas į save.

Kritika yra raketinis kuras ego turbinoms, kurios reikalauja nepaprastai daug energijos. Šią energiją galima išmatuoti neurochemikalais ir maistinėmis medžiagomis, veikiančioms tavo smegenyse.

Smegenys neveikia pastoviu intensyvumu visą laiką. Mąstymo kokybė leidžiasi žemyn, todėl per dieną gali priimti tik tam tikrą kiekį kokybiškų sprendimų.

Todėl gali rinktis, ką nori veikti su savo vidine energija. Kritikuoti kitus. Ar išreikšti save.

Mes patys padarome save vertais pasigailėjimo arba stipriais. Reikalingo darbo kiekis yra toks pat.

~ Carlos Castaneda


 

Atvira kūryba ir saviraiška yra drąsa būti pažeidžiamam

Tu gyveni ir veiki iš savo stiprybių – bet vistiek jauti nerimą, kad tavęs nesupras, nepriims ir liksi atstumtas. Tai pirmykštė baimė būti ištremtam iš genties, nes vienatvė reikšdavo mirtį badu arba plėšrūno nasruose. Dėl to mes linkę nusileisti ir eiti pagal visuomenės normas, neišsišokti. Juk „neduok Dieve, ką apie mane pagalvos…“.

Kai pripažįsti savo baimes ir jas pačiupinėji, pradedi suvokti, kad panašiai jaučiasi visi aplinkiniai. Tie žmonės, kurie veikia nepaisydami savo baimių, ir yra autentiški. Baimė ir diskomfortas yra nuolatiniai palydovai, kuomet dirbi su savo stiprybėmis. Sugebėjimas atvirai išreikšti savo pažeidžiamumą pasitaiko labai retai. Tačiau, kaip pasakoja Brene Brown, iš pažeidžiamumo kyla didelė vidinė galia.

Pamažu baimės jausmas nuslopsta ir tai tampa nauja norma. Tai ženklas, kad atėjo laikas ieškoti naujų iššūkių. Šitaip baimės jausmas tampa nebe signalu, kad reikia bėgti ir slėptis. Savistabos dėka baimė, diskomfortas ir nepasitikėjimas tampa gyvenimo kompasu, kuris rodo, kur link turi judėti, jei nori nuolatos augti.

 

Ne žodžiais, o darbais

Saviraiška arba savirealizacija yra priešpaskutinis žmogaus psichologinis poreikis, anot Abraham Maslow.

Aukščiau yra tik transcencendija, perlipimas per save patį ir išėjimas už savo proto ribų. Skamba ezoteriškai, bet taip nėra. Alternatyvaus sąmoningumo būsenos leidžia mums atlikti transcendencinį šuolį, kurio metu kaktinė smegenų dalis prigęsta ir daugiau energijos atitenka kitoms smegenų dalims. Smegenų centrai, kurie filtruoja, kritikuoja, vertina ir stabdo, lieka išjungti. To rezultatas gali būti tėkmės būsena – gryna ir nevaržoma saviraiška per savo amatą ar meną.

 

Meistrystė

 

Meistrai yra aukščiausio lygio savo srities specialistai, o meistrystė – visą gyvenimą trunkantis procesas. Cal Newport žodžiais, tampi toks geras, kad tavęs neįmanoma ignoruotiRobert Greene apie tai parašė fantastišką knygą pavadinimu „Mastery“.

Aiškumo labui verta atskirti du požiūrius į  profesiją: tai amatininko ir kūrėjo mąstymo modeliai.

 

Amatas

Amatininkas nuo seno žinomas kaip profesionalas, uždirbantis duonai iš savo profesijos, gaminantis dirbinius savo rankomis. Amatininko mąstymas įsijungia, kai nuoširdus darbas ir kantrybė tampa ilgalaikiu požiūriu. Vienos nakties išgarsėjimas, absoliučiai visada, būna ilgametės praktikos rezultatas.

Iš kitos pusės. Ar matei kažką, kas yra nekokybiška, bet sukurta? Pigus stalas. Paviršutiniška knyga. Vidutiniškas muzikinis video? Tai yra puikiausias pavyzdys, kad kažkas pasiekė savo. Be didelių sugebėjimų, tiesiog investuodami daug ir sunkaus darbo.

Renesansas buvo labai ypatingas laikotarpis ir iš to meto likusi pameistrio ir meistro analogija vis dar puikiai veikia.

Prieš tai, kai tampi amatininku, turi būti pameistriu. Tai pozicija, kurioje mokaisi konkretaus amato pagrindų. Tiesą sakant, būti pameistriu užknisa. Tu jau žinai, kaip turi atrodyti kokybiškai atliktas darbas, tačiau aiškiai matai, kad neturi tam pakankamai įgūdžių. Diskomfortas ir noras viską mesti yra kliūtys, kuriomis nusėtas ilgas kelias.

Esminis skirtumas, kad šiandien tau nereikia dirbti vieno meistro dirbtuvėje ir tobulinti siaurą įgūdžių sritį. Visas pasaulis, visos knygos, visa informacija internete yra tavo dirbtuvės. XXI a. žinios yra išlaisvintos ir pasiekiamos kiekvienam norinčiam. Pameistrystė trukdavo apie septynerius metus. Tai yra apie 10 000 valandų, kasdien dirbant po 7-8 valandas, penkis kartus per savaitę.

Tiek pasakius, amatininko profesija yra garbinga profesija. Ištobulinti sugebėjimai gali teikti daug pasitenkinimo savo darbu ir suteikti stabilų gyvenimą. Geras amatininkas niekada nesustoja mokytis, su laiku gali priimti pameistrius ir perduoti savo įgūdžius kitiems.

 

Kūryba

Šis žvėris yra sudėtingesnis. Amatas gali egzistuoti be nuolatinės kūrybos, tačiau kūryba be amato – ne. Kūryboje tenka nuolatos balansuoti tarp to kas buvo ir to ko dar nėra. Tai savotiškas kybojimas galimybių erdvėje ir tas kybojimas gali ne juokais vesti iš proto.
Vietoje romatiškai nukankinto kūrėjo paveikslo aš mėgstu matyti pragmatišką kūrėją. Nebijantį, disciplinuotą ir principingą, tačiau atvirą naujoms idėjoms. Todėl žemiau yra pora praktiškai pritaikomų minčių.

Sugebėjimas vienu metu turėti dvi viena kitai prieštaraujančias idėjas. 

Tai leidžia suvokti dalykus ar reiškinius iš skirtingų požiūrio kampų. Mes, kaip žmonės, labai sunkiai keičiame nuomonę ir mėgstame tikėti faktais. Tačiau ne viskas kuo tiki yra tiesa. Todėl sugebėjimas paleisti senu ir nebenaudingus įsitikinus išlaisvina mąstymą.

Idėjos yra bevertės. Įgyvendinimas yra svarbiausia veikla, į kurią verta kreipti daugiausiai dėmesio.

Todėl nebijok skleisti savo idėjų. Kaip kalbėjome, idėjų skleidimas reikalauja pažeidžiamumo. Idėjos yra kaip atskiri mikro organizmai, kurie nepriklauso niekam. Tik keliaudamos tarp protų ir evoliucionuodamos jos tampa tuo, kas keičia pasaulį. Todėl savo kūryba reikia dalintis, nelaikant nieko užantyje.

 

Formulė idėjų generavimui

1) Turi suktis savo pasirinktame lauke. Būti praktiku ir iki alkūnių pasinerti į tai, kas tau įdomu. Giliai suvokti, iš ko susideda ir kaip veikia tave dominantys dalykai. Kokia buvo jų atsiradimo istorija? Kas buvo tie žmonės, kurie daugiausiai prisidėjo prie jų tobulinimo? Idealiai – tai sritis, ar kažkoks platesnis sričių, įgūdžių rinkinys, kur praktikuodamas praleisi 10 000 valandų ir daugiau.

2) Tuo pačiu stebėk, kas dedasi naujausių technologijų sferose. Meistrystė + Naujausios technologijos = inovatyvios idėjos.

Suprask, kad technologijos nėra vien robotai ir dirbtinis intelektas. Laužas yra technologija, kurios tobulinimas vedė prie vidaus degimo variklių. Garsų skleidimas per burną ar pasinaudojant įrankiais vedė prie muzikos. Kalba ir žodžiai yra komunikavimo technologija. Pati komunikacija yra technologija, keičianti mąstymą ir kurianti naujas idėjas.
Žiūrėk ką veikia Tesla, domėkis kokia yra Amazon.com strategija ateinantiems 5 metams, kokie video žaidimai laužo žanrų standartus, kas dabar madinga ir kas yra perkamiausia.

 

Nevaržoma saviraiška, per savo amatą ar meną

Paskutinis pratimas ilgalaikiam požiūriui treniruoti yra gyvenimo metų pratimas. Nusipiešk savo gyvenimą. Vienas apskritimas yra vieneri metai. Eilėmis, po dešimt apskritimų, sudėliok jų tiek, kiek nori gyventi. Pripildyk tuos, kuriuos jau nugyvenai. Ir tiesiog žiūrėk. Visas tavo gyvenimas telpa šiame piešinėlyje.

Jei laikai save jaunu, gali nesunkiai prisidurti papildomus 20 ar 30 metų jei:

• Valgysi normalų maistą;
• Turėsi aktyvios fizinės veiklos;
• Ilsėsiesi pakankamai ir
• Gyvensi sąmoningai.


Tikra ir nevaržoma saviraiška yra kažkas nenusakomai malonaus. Kai turi įgūdžius ir drąsą išreikšti save per savo atliekamą darbą ar kūrybą. Galingo ir pilno pasitenkinimo gyvenimo receptas.
Vienintelis pastovus dalykas yra nuolatinis kitimo procesas. Nieko baisaus, jei mes nesugebame jo pamatyti.

Šiuo metu, dienos šviesoje, vyksta tyli revoliucija. Kai kuriuos ji gąsdina, kiti apsimeta, kad jos nėra. Seni mąstymo, verslo ir valdymo modeliai nustoja būti efektyvūs ir naudingi. Evoliucija tęsiasi ir sudėlioja viską į vietas, pagal mums ne visada suprantamą logiką.
Tačiau atsiranda tokių, kurie patys nusprendžia, kur nori save pasidėti. Todėl, tarp revoliucijos ir evoliucijos tėra menkas skirtumas. Viena raidė. Būk ta raidė.

Raumeningas (r)evoliucionuojantis Protas.

[yikes-mailchimp form=“1″ title=“1″ submit=“Prenumeruoti“]

Leave a Reply

Drąsiau, būk pirmas!

avatar
  Subscribe  
Pranešti