Į ką tave gali transformuoti 11-kos valandų meditacijos, kiekvieną dieną, dešimt dienų iš eilės? Yra tik vienas būdas sužinoti.
2015-tųjų rugsėjis. Supratau, jog jau nebeturiu galimybės pabėgti. Telefonas atiduotas, automobilių aikštelė užrakinta, komunikacija su kitais dalyviais sustabdyta.
Prasideda Vipasanos meditacijos stovykla.

Pora mėnesių prieš

Dalyvio anketoje neminėjau, jog čia atvažiuoti mane labiausiai paskatino smalsumas – kaip jausiuosi išėjęs už savo komforto zonos ribų. Norėjau įsitikinti, jog per pastaruosius 5-erius metus atliktas emocinis ir fizinis augimas pagerino mano neutralią savijautą.

Sakau neutralią, nes nežinojau, kaip jausiuosi neatlikdamas savo ryto ritualų, nesitreniruodamas, nevalgydamas sau įprasto maisto ir išvis atsisakęs visko, ką mėgstu.
Žinoma, kažko ir tikėjausi. Norėjau išmokti ilgiau išlaikyti koncentraciją ir pagerinti savistabą – procesus, dėl kurių jau seniai ir reguliariai, po 20 minučių, medituodavau rytais.

Skaitant apie Vipasaną, ši praktika neatrodė persmelkta smilkalais ir įvilkta į spalvotus drabužius, kurie asocijuojami su kitomis meditacijos praktikomis ir rytietiškomis religijomis. Prižadėjau draugams ir šeimai, kad neišvažiuoju tapti sektantu.
Nors paskutinę dieną namie susimąsčiau: „į kokią velniavą čia dabar užsirašiau“…

Stovykla vyko Molėtų rajone, sodyboje, prie gražaus Bebrusų ežero.
Išvakarėse susirinko apie 100 smalsių dalyvių iš visos Lietuvos. Taip pat atvyko mažas būrelis anglų ir vienas lenkas. Pažįstamų nesutikau, bet ar tai ką nors keičia?

„Darbas su savimi“ prasidės kitos dienos ryte, todėl vakare visi dar kartą įsigilino į taisykles, palinkėjo vieni kitiems sėkmės, atsisveikino ir tuomet įsigaliojo tauriosios tylos priesaikas – niekaip nekomunikuoti su kitais medituotojais iki pat paskutinės dienos.

Taip pat prižadėjome neatlikinėti fizinių pratimų, nebėgioti, nedaryti jogos ir kitaip nekelti šurmulio, mat tai blaškys ne vien tavo, bet ir kitų dėmesį.

Stovykla nieko nekainuoja ir jos metu medituotojams sukuriama galimybė gyventi kaip vienuoliams. Tai reiškia, jog maistas ir pastogė suteikiama kitų gerovės dėka.

Plius, reikia laikytis penkių priesaikų:

•Nevogti – jokio dantų pastos skolinimosi.
•Neatimti gyvybės – taip, visiškai vegetarinė dieta.
•Susilaikyti nuo seksualinių santykių,
•Nemeluoti – lengva, kai išvis nekalbi.
•Nevartoti svaigalų.

Ir galiausiai, reikia visiškai atsiriboti nuo savo pasaulietiško gyvenimo: jokio telefono, nieko neužsirašinėti, neskaityti knygų, jokios muzikos ir realiai neturėti nieko, išskyrus higienos priemones ir drabužius.
Vyrai ir moterys gyvena atskirai, valgo atskirai ir vaikšto virvelėmis atitvertose atkarpose. Nors visi susirenka bendroje meditacijos salėje, tačiau naudojasi dedikuotais įėjimais ir sėdi atskirose grupėse.

Diena nr. 1 – ar aš priklausomas nuo kavos?

4:00 – pirmasis gongas skelbia tamsaus ir šalto ryto pradžią. Metas keltis, nusiprausti ir pradėti pusantros valandos trunkantį meditacijos maratoną.

Miegoti buvo skirtos maždaug 6-ios su puse valandos. Pagal Vipasanos sistemą – to pakanka žmogui, neturinčiam aktyvios fizinės veiklos. Bet taip turbūt pasirodė nedaugeliui, nes visi buvo panašūs į zombius. Taikius, ramius ir medituojančius zombius.

6:00 – gavome šiltus pusryčius ir arbatos. Pavalgius jau buvo prašvitę. Vaikštinėjau ir negalėjau atsistebėti, koks žemas mano aktyvumo lygis be įprasto kavos puodelio. Kofeinas yra mano antra mėgstamiausia molekulė, tačiau netikiu, jog esu nuo jo priklausomas. Tiesiog kava pakelia mano aktyvumą į aukštesnį lygį.

Likusiu dienos metu nuolat aplankydavo mintis grįžti į namelį ir nusnausti. Gyvenome keturiese ir išvakarėse nustatėme kelias taisykles. O visi kiti buitiniai reikalai susidėliojo savaime, visiškai nekomplikuotai. Kadangi dėl identiškų priežasčių visi nešnekėjo, pirmos dienos vakare tai jau nė kiek nebetrikdė. Bent jau manęs.

Diena nr. 2 – kontrabandinis imunitetas

Viena sunkiausių dienų man ir, ko gero, daugeliui kitų.
Mintyse maištavau prieš fizinio aktyvumo trūkumą, nes mūsų kūnai yra sutverti judesiui ir judesyje jaučiasi geriausiai. Sėdėjimas ištisas valandas yra nenatūralu.

Buvo leista sėdėti kaip tik nori. Lotosas, pusė lotoso, pagal zen lankstytos kojos – nesvarbu. Kiti net pasitelkė specialius suolelius ar paprastas kėdes.

Man daugiausiai rūpesčių kilo dėl maudžiančių kelių ir nugaros. Atrodė nelogiška. Kaip žmogus gali susikaupti meditacijai jausdamas skausmą? O, kiek mažai aš dar tada žinojau…
Vipasaną, kaip mums paaiškino, iš naujo atrado Gautama Buda, o mokytojų grandinės dėka šis metodas išsaugotas nepakitęs apie 2500 metų.

Tikiu, jog Gautama buvo šaunus vyrukas, bet taip pat tikiu evoliucija ir technologiniu progresu. Ypač, kai šie vyksta ant senovinių pamatų. Įsijungė mano vidinis hakeris.
Galbūt 20-ties minučių meditacijos sesijos su pertraukėlėmis yra efektyvesnis metodas gerinti savistabai? Kodėl reikia užsimerkti, jei zen meditacijoje to daryti nereikia? Kodėl negalima medituoti lauke?
Mintyse vyko maištas ir nenoras klausyti pagrindinio ir dabartinio sistemos mokytojo Goenkos audio įrašais transliuojamų nurodymų.

Pietų metu, 11-tą valandą, valgykloje radau teoriškai neišsenkančias juodos ir žalios arbatos atsargas. Stipriai apsidžiaugiau, kai pajutau, kaip pažįstamas kofeino poveikis maloniai leidžia mintims suktis greičiau nei vakar.
Apsipratęs su tvarkaraščiu dar prisiminiau, jog nereikia dehidratuoti ir nepaisant vėsaus oro – gerti pakankamai vandens.

Maža to, oro sąlygos tapo nedėkingos – dargana, lietus, šalta drėgmė. Sėkmingai ir progresyviai prasidėjo peršalimo epidemija. Prieš stovyklą buvo daug kartų pakartota, jog nedera vežtis nereceptinių vaistų. Spėju, jog dauguma suslogavusių dėl to stipriai gailėjosi.
Mano slaptoje biohakerio dėžutėje – kurios tikėjausi nenaudoti – nebuvo vaistų, bet man jų ir neprireikė. 500 mg vitamino C kapsulės, šaltas dušas ryte ir šilti termo rūbai padėjo mano imunitetui nepasiduoti.

Diena nr. 3 – prisijaukinta rutina

Nusistačiau sau priimtiną grafiką, kuris prasidėjo nuo to, jog rytais nustojau eiti į grupines meditacijas.

Per dieną turėjome apie 10 su puse valandų meditacijų, padalintų skirtingo ilgio blokais.
6 sesijos buvo privalomos ir vykdavo salėje, o likusios priklausė nuo mokytojo nurodymų ir asmeninio pasiryžimo.
Teoriškai, dvi sesijos (viena ryte, kita popiet) irgi skirtos meditacijai, tačiau medituoti galima ir kambaryje.

Todėl dariau taip. Atsikeliu kartu su visais, nusiprausiu, tada pusvalandį pamedituoju kambaryje, o likusią valandą iki pusryčių nusnaudžiu. Erezija ar ne, bet dienos metu jausdavausi geriau.
Aišku, mano taktika turėjo vieną trūkumą.
Nuo gyvenamų patalpų iki vyrų valgyklos buvo gabaliukas kelio. Apie 150 metrų. Kolegoms, kurie pabirdavo iš salės, valgykla buvo visiškai šalia. Todėl „meditavusiems“ lovose (patikėk, aš tikrai nebuvau vienintelis) kartais tekdavo pagramdyti košę nuo puodo dugno. Išgirsti pusryčių gongą, apsirengi lauko drabužius… Mes juk buvome ne armijoje, todėl skubėti atrodė nevalia.

Pusryčiams dar būdavo jogurto su dribsniais, todėl niekas tikrai nelikdavo alkanas. Tačiau labiau pamėgau avižų košę, kurią praskiesdavau trupučiu pieno, paskanindavau sviestu (kai jo likdavo) ir saulėgrąžomis.

Arbatos gaudavome tris kartus per dieną, nes kartu su maistu viskas buvo nunešama atgal į virtuvę. Vienuoliai negeria arbatos šiaip sau. Bet greitai tarp vyrų paplito taktika turėti atsarginės arbatos kišenėse. Mat karšto vandens visada likdavo valgykloje. Mano įsitikinimu – aktyvus protas tiesiog geriau medituoja.

Greitai nustojau paisyti dar vienos rekomendacijos. Kambaryje likęs vienas darydavau atsispaudimus, prisitraukimus po stalu ir bendrus tempimo pratimus. Įdomu, jog tuomet medituodamas daug geriau jausdavau savo kūną fiziniame lygmenyje, o tai vėliau leido patirti visai kitokį patirčių spektrą.

Dienos pradėjo dalintis į aiškius blokus:

• Pusryčiai ir rytinės meditacijos iki 11 val.
• Pietūs ir pertrauka iki 13 val.
• Popietinės meditacijos iki 18val.
• Arbatos pertrauka ir vakarinės meditacijos su paskaita iki 21 val.

Diena nr. 4 – pradedam (?) medituoti Vipasaną

Tai kuo mes tada užsiėmėme iki šiol? Pasirodo, jog meditavime Anapaną – įžanginę meditaciją, kuomet dėmesys telkiamas į kvėpavimą.

Per vakarines paskaitas buvo akcentuojama, jog visos meditacijos formos yra geros, bet Vipasana yra geriausia, tyriausia, mat ši tradicija:

a) nepakito;
b) neliepia koncentruoti dėmesio į žodį ar vaizdinį – mantrą arba vizualizavimą – kurie veda prie vieno ar kito kulto ir stabmeldystės.

Vipasanos meditacija yra dėmesio koncentravimas į pojūčius savo kūne – nevertinant jų – o tik objektyviai stebint.
O tai veda prie įgūdžio nevertinti įvykių (geras/blogas) savo aplinkoje.
O tai veda prie troškimų (kažką gauti arba kažko išvengti) nekūrimo.
O tai veda prie išsilaisvinimo nuo senų troškimų – sankarų/neuroasociacijų (kurie slepiasi pasąmonėje).
O tai veda prie nušvitimo.
Iš to kilęs ir pasakymas, jog Vipasana, tai darbas su savimi.

Oras pasitaisė. Nors nebuvo labai šilta, bet gaudavome saulės porcijų.

Buvimas lauke per pertraukas leido jaustis daug geriau. Todėl išsiaiškinau, jog apeiti vyrų teritoriją, kurią juosia virvutė, man reikia 756 žingsnių. O grįstas pasivaikščiojimo takelis turi apie 750 plytelių. Pasisėdėjimams turėjome tris suoliukus, septynis didelius suolus su stalais ir vieną pikniko stalą. Pamiršau, kiek medžių ir šašlykinių buvo aplink.

Nusistovėjusi rutina ir suvokimas, jog laiko stovykloje liko dar labai daug, nebuvo džiuginančios mintys. Bet meditacijos sesijos ir dienos po truputį darėsi emociškai ir fiziškai lengvesnės.

Stebėjau, kokia graži išties būna gamta, kaip natūralus apšvietimas išryškina arba paslepia ežero saloje tūnantį namuką. Labai susižavėjau medžiais, o ypač beržais, ir nusprendžiau, kad jie yra mano mėgstamiausi medžiai. Vienas iš mėgstamiausių dienos momentų būdavo stebėti rytinį miško kampą, kuris „užsidegdavo“ vakarinės saulės šviesoje prieš 19-tos valandos meditaciją.

Diena nr. 5 . . .

Skaičius penki atrodo kaip vidurys ir dešimties pusė. Bet pasirodo, jog tai netiesa.
Diena nr. 5 reiškia, jog liko šešios dienos, nes reikia įskaičiuoti ir dabar einančią dieną. Diena nr. 6 reiškia, jog liko penkios dienos ir t.t. Kaip vėliau paaiškėjo, ši praktinė tiesa demotyvavo ne mane vieną.

Dienos naujiena – Aditana – valandos trukmės, tvirto pasiryžimo meditacija – nejudant ir neatmerkiant akių. Po kartą ryte, po pietų ir vakare. Kai tai papasakojo salėje – komentarų nekilo.

Mano vidinis maištininkas nurimo. Bet hakeris – ne.

Nusprendžiau, jog norint praleisti likusį laiką produktyviai, turiu atrasti kažkokio įdomumo. Vienintelis ir didžiausias įdomumas buvo Aditana. Atsisėdau, nusiteikiau iššūkiui ir pradėjau medituoti. Ir nutiko kai kas įdomaus.

Tai leido pasinerti į vieną iš „giliausių” meditacijų savo gyvenime. Priešingai nei įsivaizdavau, gili meditacija nėra kažkas panašaus į transą. Man tai buvo būsena, kuomet aiškiai suvokiau, kas vyksta aplinkui, girdėjau viską – čiaudėjimą, vaikščiojimą, bruzdėjimą – bet niekas manęs neblaškė. Rodos, jog visą aplinką tiesiog priėmiau jos tikrai nevertindamas.
Tuo pačiu metu dėmesys buvo sukoncentruotas į save ir galėjau stebėti, jausti procesus, kurie paprastai yra nejuntami. Tačiau net mano paties mintys manęs neišblaškė.

Jos.
Tiesiog.
Buvo.

Supratau, jog patekti į šią būseną, sėdint tik 20 minučių nepavyks. Nebent tapsiu džedajus.
Aiškiai pamenu pirmąsias mintis, kurios užplūdo nusileidus į tą gylį:
„Jėga. Geras. Bet šitai būsenai pasiekti turi būti trumpesnių kelių. Ekstremalus sportas ir flow fenomenas arba psichodelikai. Vienaip ar kitaip tikrai bandysiu čia dar sugrįžti.“

Pagal instrukcijas turėjau stebėti pojūčius, kylančius ant kūno dalių. Tačiau atradau vieną mane labai sudominusį efektą.
Sutelkęs dėmesį į kūno dalį, sakykim dilbį, pajusdavau, kaip raumenys ten šiek tiek susitraukia. Bet tai skyrėsi nuo įprasto mėginimo įtempti raumenį, kai to tiesiog nori savo protu. Kai įtempi raumenį sąmoningai – įvyksta iradiacijos fenomenas (automatiškai aktyvuojamos ir aplinkinės raumenų grupės). Tai yra natūralu ir labai naudinga. Tačiau meditacijos metu švelniai aktyvuodavosi tik tas raumuo, į kurį kreipiau dėmesį.

Paprastai šiek tiek treniruoto žmogaus raumenys gali susitraukti iki 80%. Likę 20% priklauso nuo neuro-kodavimo – technikos, kuri skiria profesionalus nuo mėgėjų.
Ar sutelktas dėmesys, paleistas į raumenį, ir yra dalis tų potencialių 20%? Jei taip, tai kaip aš galiu šį efektą atkartoti atliekant judesį? Pavyzdžiui, lipant uola ar stumiant svorį?

Visą dieną praleidau šaudydamas dėmesiu į raumenis, stebėdamas ir mąstydamas apie tai. Vakare dar kartą pavyko pakliūti į padidinto dėmesio būseną. Įdomu, jog šios koncentracijos neišblaškė minimalūs pirštų ir nugaros judesiai. Atrodė, jog sėdžiu savo dėmesio burbule.

Diena nr. 6 – pabaiga

Deja, žaisti dėmesio ir raumenų žaidimą nusibodo, o ir po kelių sėkmingų Aditanų ir tas įdomumas išsivadėjo.

Mokymosi procesas mane labai motyvuoja, tačiau iki paskutinės dienos nesimokėme jokių naujų technikų, todėl didžioji dalis meditacijų tapo laisvo skraidymo mintyse laiku.

Atvažiavau patobulinti savo sugebėjimą koncentruoti dėmesį ir, ko gero, tai atlikau.
Aš nenorėjau atsisakyti savo troškimų ir kančių, nes kaip dabar suprantu, mano troškimai ir kančios motyvuoja. Neabejoju, jog šis suvokimas ateityje keisis, bet stovyklos metu buvau arčiausiai to, kas, kaip įsivaizduoju, leidžia atitrūkti nuo žmogiškų troškimų. Nesakau, jog buvau ant kažkokio nušvitimo slenksčio. Tikrai ne. Tačiau švelniai, vos vos pajutau, kaip atrodytų sąmonė, kuriai nieko nereikia.
Bet nedrįsau ir nenorėjau. Dabar manau, jog tai buvo kažkoks lūžio taškas.

Todėl likusios dienos stovykloje man tapo vienodos ir kupinos pasaulietiško planavimo, ką veiksiu ištrūkęs į laisvę.
Vakarinės paskaitos darėsi kiek erzinančios, bet lauktinos. Nes tai buvo kitokia dienos dalis, kuomet smegenys galėdavo aktyviai klausytis.

Suprantantys tik lietuviškai bei nauji studentai likdavo salėje ir klausydavosi išversto audio įrašo. Atvykę iš svetur ir seni studentai, kitoje patalpoje žiūrėdavo įrašą, kuriame mokytojas Goenka angliškai pasakodavo istorijas ir aiškindavo apie Vipasaną.

Medituotojų tarpe buvo senų studentų – dalyvaujančių kurse ne pirmą kartą. Skirtumas, jog seni studentai turėjo laikytis kelių papilomų taisyklių.

Miegoti ant čiužinio, kuris yra ant žemės (aš taip įsivaizduoju, nes pats nemačiau). Tai simbolizavo nemiegojimą pasaulietiškoje lovoje.
Nevalgyti po 18-tos valandos vakaro ir atsisakyti kūno puošimo, kad ir ką tai reikštų.

Dar pastebėjau, kad kai kurie seni studentai valgykloje kantriai laukdavo, kol maistu apsirūpindavo visi kiti ir tik po to pasiimdavo kuklią savo porciją.

Vienaip ar kitaip, vakarienei gaudavome tik arbatos ir vieną ar du vaisius. Dažniausiai to nevalgydavau ir aš, nes žinojau jog mano organizmas galės ramiau persijungti į bado būseną, o cukrus tik paskatintų vėl sukilti apetitui, vakarinių meditacijų metu.

Dienos nr. 7-9

Ežeras nustojo būti įdomus, išskyrus vieną pavakarę, kai praplaukęs kateris garsiai grojo roką.

Kažkuriuo metu pasitraukė keli meditacijos salės kaimynai. Supratau, jog medituojant su nuoboduliu susitvarkyti yra daug sunkiau nei su fiziniu diskomfortu ar pašalinėmis mintimis.

O kalbant apie laiką ir mintis – būtent taip ir pradėjau rašyti šį straipsnį. Prisimenu, kad daugiau kartų nei prisimenu, kambarėlyje, perskaičiau rankų kremo sudėties etiketę. Visomis kalbomis.

Buvo įdomu matyti, kaip visi dalyviai ant savo kilimėlių susikonstravo unikalius meditacijos krėslus iš pagalvių ir užklotų.
Visi gauna po bazinį, šiek tiek minkštą kvadratą. Kiekvieną kartą grįžti į savo vietą, todėl gali ten palikti daiktus.

Universalus patogesnio meditavimo metodas atrodo maždaug taip:

• Pasidėti kažką po užpakaliu, kas šiek tiek pakelia tave nuo žemės.
• Pasidėti du pakilimus po abiem keliais, tačiau ne tokius aukštus, kaip po užpakaliu.

Diena nr. 10 – tauriojo plepėjimo metas

11-tą valandą ryte nustojo galioti taurioji tyla, taip pat visi galėjo atsiimti telefonus ir pradėti dalintis įspūdžiais.

Tikroji kurso pabaiga numatyta kitos dienos ryte, o likęs laikas skirtas švelniai sugrįžti į realybę.

Atsitiktinumo dėka pietų metu patekau prie sveikų skeptikų stalo, kuris susidėjo iš įvairaus amžiaus ir gyvenimo sričių atstovų. Ir atstovių!
Niekaip neprailgusios trijų valandų diskusijos metu, dalindamiesi patirtimis ir įžvalgomis, mes dekonstravome Vipasanos mokymą. Radome panašumų su įvairiomis religinėmis tradicijomis (nors Vipasana nėra religija) ir net neurolingvistiniu programavimu.

Aš mėgstu daugiau klausytis, todėl žemiau yra ne mano vieno nuomonė, o bendri pamąstymai:
Atsiribojus nuo išorinių stimulų ir įprastų reikalų lieki pats su savimi – tai būsena kurioje mes būname labai retai ir paviršutiniškai. Griežtas tvarkaraštis sukelia stresą ir išvargina, todėl medituotojai patenka į fizinio ir emocinio diskomforto būsenas, kurias stebint ir atsisakant vertinti yra lavinamas savistabos įgūdis. Arba Anyčia.

Dienos ritualų metu smegenys pavargsta ir vakare nuleidžia dalį apsauginio skepticizmo, o monotonijos dėka išalksta naujos informacijos, todėl vakarinių paskaitų metu tampa labai imlios tam, ką girdi.

Įdomu, jog visos stovyklos metu nebuvo užduotas nei vienas klausimas.
Mums buvo pasiūlyta padėti viską, ką žinome, į šalį ir priimti siūlomą mokymą. Visiškai ir pilnai praktikuoti Vipasanos metodą, bet tik dešimt dienų, o tuomet pasirinkti – ar likti prie jo, ar ne. Nors paskutinėmis dienomis tas pasiūlymas pavirto gana rimtu skatinimu.

Likusio laiko metu išklausiau daugiau įvairių nuomonių. Vidiniai maištininkai buvo atsikartojanti tema. Tačiau buvo žmonių, kuriems gyvenime labai reikėjo rimtos treniruotės, kaip išmokti tvarkytis su išoriniais veiksniais jų nesureikšminant.

Stovyklos pradžioje ir per vakarines paskaitas buvome įspėti apie pavojus, galinčius kilti dėl kitų meditacijos technikų naudojimo. Arba kurso nutraukimo ir išvykimo iš stovyklos anksčiau laiko. Apie tai, kad pavojai egzistuoja, bet ne apie tai kokie.

Tai neatrodė rimta, kol neišgirdau istorijos apie mūsų kambarioką, kuris po vienos vakarinės meditacijos, visiems palikus salę, niekaip nereagavo į personalo mėginimus užmegzti kontaktą. Sunku nepradėti daryti išvadų ir spėlioti. Vis tik kambariokas vakare grįžo. Bet sekančią dieną jis išvažiavo iš stovyklos.

Mokytojai buvo sutuoktinių pora, atvykusi iš kažkurio tarptautinio Vipasanos centro. Vyrams – vyras. Moterims – moteris. Meditacijų metu buvome pavardėmis ar vardais kviečiami prieiti po kelis ir mūsų teiraudavosi, kaip sekasi technika. Nors mokytojo atsakymai ir palinkėjimai buvo nuoširdūs, tačiau visada būdavo bendriniai, susiję su jau girdėtomis instrukcijomis. Dar prieš pasibaigiant stovyklai jie išvyko. Turbūt gana įtemptas tvarkaraštis.

Visų dienų metu po pietų buvo skirta valanda asmeniniams pokalbiams su mokytoju. Valanda padalinta dešimties minučių intervalais, prie kurių reikėjo užrašyti savo vardą. Taip pat medituotojai galėdavo užduoti rūpimus klausimus ir po paskutinės meditacijos vakare.

Atsisveikinome, apsikeitėme keliais kontaktais ir grįžome į įprastą pasaulį. Norintys galėjo prisijungti prie reguliarių Vipasanos meditacijų savo miestuose, įsigyti knygų, paaukoti ateities stovykloms ir jų organizacijos išlaidoms.

Mes jau tapome senais studentais, kurie gali sugrįžti į kitas stovyklas tiek pilnam, tiek trumpesniam – trijų dienų kursui.

Taip pat, bet kas atlikęs kursą gali savanoriauti visose Vipasanos stovyklose, vykstančiose bet kur pasaulyje. Pasirūpinti reikia tik kaip ten nusigauti, o maistas ir pastogė mainais už darbą stovykloje. Aišku ir pamedituoti ten galėsi į valias.


 

Po visko dar ir dabar kartais sulaukiu klausimo – ar rekomenduočiau šią patirtį kitiems?

Dešimt dienų po 11 valandų meditacijų yra labai intensyvu. Nepaisant to, šis kursas yra sukurtas žmonėms, kurie nemeditavo anksčiau. Tačiau Vipasana yra 2500-tų metų senumo metodas ir tai, jog aplink pasaulį yra daugiau nei 280 vietų, kuriose vyksta šie kursai – kažką reiškia.

Vipasanos stovykla nėra skirta ieškoti atsakymų į gyvenimiškus klausimus, bet tai nereiškia, jog tie klausimai nesulauks atsakymų. Gal ne tiesiogiai ir net ne stovyklos metu.

Buvo daug kartų pasakyta, jog tai yra darbas su savimi, siekiant išsilaisvinti – žinoma ne visiškai ir ne per 10 dienų – nuo troškimų, kurie yra universali viso kentėjimo priežastis. Bet nereiškia, jog po stovyklos dings noras rūkyti, vartoti alkoholį ar nedrausmingai vairuoti.

Jei nori išmokti medituoti, galiu tave tiek pradžiuginti, tiek nuliūdinti. Medituoti nereikia mokytis. Tiesiog atsisėdi ir medituoji. Geriausiai kas dieną. Kiek laiko tam reikia? Individualu. Aš skiriu apie 20 minučių.

Pora perspėjimų:
• Jei niekada nemeditavai – Vipasanos stovykloje bus sunku.
• Jei negali lengvai paliesti kojų pirštų rankomis – neturi gero lankstumo – bus sunku išsėdėti ilgai ir tiesiai.

Jei Vipasaną galima pavadinti gyvenimo menu, tuomet būtina pridėti, jog tai nėra vienintelis gyvenimo menas.

Vis tik tai puiki terpė lavinti savistabos įgūdį, leidžiantį išeiti iš automatinių būsenų, kuriose gyvename visi. Ir šiek tiek prisiliesti prie kitokio gyvenimo būdo. Palikti savo komforto būseną. Galų gale – naujos patirtys atveria naujus suvokimus.

4
Leave a Reply

avatar
4 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
SandraSimas BalčiūnasDanielius Goriunovas Recent comment authors

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

  Subscribe  
naujausius seniausius
Pranešti
Danielius Goriunovas
Svečias

Nežinau kaip tai praleidau, bet Simai, tau reikėjo su manimi tiesiogiai pasidalinti. Keliauja ant Debesyliečių feisbuko sienos! Buvo labai įdomu skaityti! 🙂

Sandra
Svečias
Sandra

As taip pat esu praejusi si kursa. Buvau pavasari. Tada labai nemazai zmoniu pasitrauke, bent jau is moteru puses. Yra ka prisiminti, emocingai praejo tas kursas. Vis tik moterims gal sunkiau susidoroti su tuo kas kyla is vidaus, bet paprasciau istverti fizini skausma sedint ta valanda nejudant. Zodziu gryzus po kurso buv taip viskas idomu, kaip koks ateivis ziurejau i zmones, kele juoka visu skubejimas ir plesymasis. Ramiau isbudavau parduotuviu eilese, tolerantiskiau ziurejau i zmones. O kurse buvo zymiai ryzkesni sapnai, pora kartu uzejo keistas dusinimas lyg smaugimas (anksciau to niekad nebuvo ir veliau nebepasikartojo). Aisku turbut zmogaus psichologija megsta kresti pokstus. Siaip tikrai saves isbandymas. Supratau koki kalbinga prota turiu 🙂 Bet gryzom i realybe ir viskas tapo taip pat kaip ir buvo.